Di kt a n t ai 1-2 klasė - PowerPoint Presentation

Slide1

Di

kt

a

n

t

ai

1-2 klasė

Ona, imu, ima, namo, mama. Ola, mala, tarė, gylė, turi, mojo, bala, jojo, dūda, puvo. Jaunutė, mamutė, sesutė, dūdelė, zylutė, mažutė. Tėvynė, rūtelė, mokinė.

Man senelė pina kasą. Lėkė mažytė zylutė. Žydi mėlyna žibutė. Takelis, medelis, šepetys, gyvulys, ešerys, erelis, šakelė. Lokys, oras, saulė.

Dūmė, kala, myli, lėlė, gilė, ožys, pupa. Supo, Zita, vaga, puvo, tylu, rišo, kasė. Yra, Ima, ūžė, basa, bala, tavo, mano, tupi, teta, šoko, matė, maža. Pamoka, mašina, gerutė, laputė. Lina, saulutė, katytė, voverė, vasara. Mes mokomės rašyti. Laputė nubėgo toli. Senelis sekė pasaką. Katytė tupi. Lina sėmė. Tėtis ėmė. Nora šoka. Naktis. Mano mama. Sava duona.

Man, ten, šis, tas, ir, aš, bet, kas, kam. Takelis, vyras, mūras, jūra, bitė, gėlė, takas, kada, kur, lapas, lapė, šaka, oras. Miškas, trys, skylė, gražus, lėkė, tu, jis, jo, ji, bris, namo, žmogus, stogas. Ona ima. Valė mina. Valė ėmė. Ona rovė. Valė malė. Upė teka. Ona pynė. Tave gyrė. Ada mojo.

Lupa, lūpa, rupi, rūpi, upė, ūžė, musė, rūta, lūžo, pusė. Tupi, mūkė, šūvis, durys, mūras, malūnas, pupa, sula, kūlė. Medus, mūras, nurūko, nutūpė, nulūžo, duris, šukos. Mama rovė linus. Ganys kala snapu. Teka sula. Tavo katė tupi. Jis guli. Senelis pasodino pupas. Mes bėgam taku. Teka ramus ūpelis. Miega visi. Sunku būti geram.

Mano dėdė Adomas. Tomo dėdė Tadas. Šis namas dėdės Adomo. Anas namas dėdės Tado. Lina turi maža lėlę. Ji vardu Zita. Zita graži lėlė. Turi ilgas kasas. Lėlytė guli. Ten toli miškas. Miške tylu. Tuksena genys. Už miško yra upė. Teka ramus ūpelis. Tėtis mane mokė žaisti. Turiu žaisti gražiai.

Ima, yla, yra, linas, lipa, myli, niša, lijo, šilas, žilas. Pina, pynė, pila, pylė, bitė, tyko, kyla, tyko. Mokinys, šulinys, avilys, genys, lydeka, šitas, nykštukas. Taku tipena ežys. Gražus rytas. Vakar lijo. Gytis kasa lysves. Lūžo mašina. Trys baravykai. Pakilo didelis vėjas.

Diktantai

3-4

klasėms

Vasara barstė ir dalino savo šilumą, žiedus ir kvapus. Ir štai jau ruduo. Dar tik rugsėjis. Dar žydi

astros

, jurginai ir kardeliai. Dar dūzgia bitutės ir kvepia obuoliai. Obuoliai soduose, pintinėse ir mūsų rankose. Paimk obuolį ir palaikyk jį savo rankose. Tai vasaros kvapas ir skonis. Parsinešk jį namo. Tu neši ne tik obuolį, bet ir vasaros prisiminimą.

Sename ąžuolyne gyveno protingas apuokas. Jis turėjo draugę pelytę. Apuokas su pelyte gražiai gyveno. Jie abu maitinosi ąžuolo gilėmis ir gerdavo ryto rasą. Kartą pelytė išbėgo rinkti rasos lašelių ir negrįžo. Apuokas ilgai ieškojo draugės. Staiga pamatė katiną, kuris kažką gardžiai ėdė. Apuokas viską suprato ir liūdnas nuskrido į drevę. Senojo apuoko drevė ir dabar yra, bet joje niekas negyvena.

Kartą gyveno princas ir norėjo vesti gražią princesę. Jis apkeliavo visą pasaulį, bet tikros nerado. Liūdnas sugrįžo princas namo. Vieną kartą užėjo smarki audra. Žaibavo ir griaudė, lietus kaip iš kibiro pylė. Kažkas pasibeldė į miesto vartus. Už durų stovėjo princesė. Bet kaip ji atrodė! Vanduo sruveno jos plaukais. Sunkėsi į batus ir per pirštų galus tekėjo lauk. Karalius įvedė ją į rūmus.

Bebrų mažyliai augo gražūs ir sveiki. Vos dviejų parų amžiaus jie norėjo paplaukioti kanale. Bebriukų mama vos spėdavo traukti neklaužadas iš šalto vandens. Daug vargo

bebrienei

, o padėti nėra kam. Bebriukų tėtis už ąžuolyno stato užtvanką. Verčia į upelį gluosnius ir drebules. O naktį ruošia maisto atsargas žiemai. Tempia į sandėlį plonas šakeles. O mažyliams rūpi tik maudynės ir žaidimai.

Kartą susirgo laukinė kriaušė. Nuleipo vargšės lapai. Naktį ji negalėjo užmigti. O sirgti niekam nemalonu. Pro šalį bėgo kiškis. Pastebėjo kriaušės nelaimę. Reikia padėti. Paskelbė miško gyventojams liūdną žinią. Atsirado darbštus genys. Ilgai kirmėles snapu rankiojo. Kriaušė atsigavo. Vėl sužaliavo jos lapai.